2018 m. rugpjūčio 29 d., trečiadienis
2016 m. vasario 14 d., sekmadienis
Tėvystės įgūdžių lavinimo programa „Tėvų grupės“
Daugumai tėvų pažįstamos šios situacijos:)
„Tėvų grupės“ programa turi aiškią struktūrą ir yra įgyvendinama per 10 kassavaitinių užsiėmimų su tėvais. Kiekvieno užsiėmimo trukmė – 3 akademinės val. Grupės dalyvių skaičius – iki 15 žmonių.
Grupes veda: Individualiosios psichologijos konsultantas Virginijus Varkalis.
Šiuo metu grupės nerenkamos, daugiau informacijos www.pazinimoslenis.lt
- išsimušate iš vėžių, kai vaikas iškrečia ką nors netikėto ir jūsų auklėjimo
pastangos subyra į šipulius; - tvarka kambaryje, konfrontuoja su Jūsų tvarkos supratimu, nes ten „neįmanoma įkelti kojos“
- svajojate apie sutarimą ir ramybę savo šeimoje, kur vakarais ir rytais
nėra erzelio, paniurusių veidų, konfliktų ar durų trankymo; - vaikas per daug laiko leidžia virtualioje erdvėje, nenori bendrauti ar
prisidėt prie bendrų reikalų ,o Jums intuityviai kyla noras apriboti internetą, atimti televizoriaus pultelį, telefoną ar planšetę… - Jūsų pastabos, prašymai, griežtas tonas, įvairios sankcijos, bandymai nustatyti taisykles, kaip žirniai į sieną…
- Nuolat pasikartojančios konfliktinės situacijos Jūsų namų erdvę paverčia mūšio lauku, kuriame Jūs kovojate ir, deja, nelaimite…
„Tėvų grupės“ programa turi aiškią struktūrą ir yra įgyvendinama per 10 kassavaitinių užsiėmimų su tėvais. Kiekvieno užsiėmimo trukmė – 3 akademinės val. Grupės dalyvių skaičius – iki 15 žmonių.
Grupes veda: Individualiosios psichologijos konsultantas Virginijus Varkalis.
Šiuo metu grupės nerenkamos, daugiau informacijos www.pazinimoslenis.lt
Priežastys, kodėl vyrai namuose pasislepia už ekranų
Sako, aplink vis mažiau ir mažiau tikrų vyrų. Jie tokie moteriški
ir bijantys prisiimti atsakomybę. Kas dėl to kaltas? Gal mes taip
užauginame savo sūnus, neleisdamos pamatyti gero tėvo pavyzdžio? Tad gal
reikėtų mums, mamoms, prisiimti atsakomybę ir pagaliau leisti vyrams
atlikti tikrą tėvo vaidmenį?
Apie tėvo vaidmenį šeimoje kalbamės su Individualiosios psichologijos konsultantu Virginijumi Varkaliu.
– Koks šiandien yra tėvo vaidmuo šeimoje ir koks turėtų būti?
– Mes gyvename laikmetyje, kuriame tėvų vaidmenys susiniveliuoja ir aiškios ribos tarp mamos ir tėčio nebelieka. Prieš 30-50 metų viskas buvo daug aiškiau. Dabar gi nebeturime aiškios ribos, kas yra tėtis, kaip ir neturim ribos, kas yra vyras. Ir kyla klausimai: ką reiškia būti vyru ir ką reiškia būti tėčiu? Tėčio vaidmeniui šiandien nepakanka tik uždirbti pinigus, nudobti mamutą ir jį partempti namo. Šiai dienai visuomenės požiūris iš tėčio reikalauja ir prisidėjimo prie auklėjimo, išliekant šeimoje, pasidalinant rūpesčiais su motina, su žmona.
– O tai, kad tėtis buvo tarsi nustumtas, gal yra ir moters, jos požiūrio į vyrą kaltė?
– Kaip tai banaliai ar skausmingai nuskambėtų, taip. Jei mes ieškotume kaltininko, iš dalies mes prieitume prie moters ir vieno iš elementų – tai moters vaidmens berniuko gyvenime. Atėjęs berniukas į pasaulį susiduria su matriarchatu, kuris jį supa aplinkui. Mama iki dvejų metų praktiškai yra pagrindinis globėjas, nes tėtis tuo metu nėra toks svarbus vaikui, kad šis be jo neišgyventų. Ir sūnus būna labiau prie mamos. Paskui prasideda vaikų darželiai, kur vaikas, stebėdamas aplinką ir suaugusius, 90 proc. mato moterų kolektyvą ir jų supratimą, kokie turėtų būti berniukai ir vyrai.
Vėliau berniukai ateina į mokyklą, kur pradinėse klasėse apie 90 proc. jie susiduria su moterišku kolektyvu ir su moterišku požiūriu į berniukus ir mergaites, jų elgesį, skirtumus ir panašumus. Čia yra iš tikrųjų labai svarbu tai, kad berniukai vystosi truputį kitaip nei mergaitės. Jie turi didesnį fizinį aktyvumą ir šiek tiek lėtesnę mąstymo raidą. Mergaitės būna imlesnės, greitesnės, nes jų raida spartesnė. Tai turėtų žinoti ir mokytojos, o ne prašyti berniuko sėdėti tyliai ramiai kaip „Evelina“. Vis dėl to ar mes jam leidžiame būti „Petriuku“, ar norime, kad būtų toks pat patogus kaip mergaitė „Evelina“?
Vyras kaip mokytojas į berniuko pasaulį ateina dažniausiai jau po pradinių klasių, ir tai bus istorijos, geografijos, fizikos ar kūno kultūros mokytojas. Taigi berniukų prisilietimas prie vyriškosios pusės yra labai menkas iki pat universiteto. Tad realiame gyvenime iš tikrųjų vyrą bei jo požiūrį į vyriškumą ir į tėvystę formuoja moterys.
– O jeigu šeimoje nėra tėvo ir vaiką auklėja mama ir močiutė?
– Tada mes jau turime dvi moteris, kurios auklėja berniuką taip, kaip joms atrodo, kokie turėtų būti vyrai. Labai gaila, bet yra tokių šeimų. Aš viliuosi, kad tas berniukas per gyvenimą vis tik sutiks vyrų. Kokią išvadą jis pasidarys, priklausys nuo jo paties ir nuo situacijos. Gaila, kad tai gali būti vėlai, nors norėtųsi, kad tai būtų daug anksčiau ir būtų paraleliai tėvo linijai. Idealu būtų, kad mama po dvejų metų, sūnui prasidėjus atsiskyrimo periodui nuo mamos, kuo daugiau dalintųsi rūpesčiais ir kreiptų sūnų ar dukrą link tėvo. Būtent į tėvo pusę, leisdama susipažinti su tuo išoriniu pasauliu. Nes moteris- motina yra vidinio pasaulio, kuris yra namuose ir visada pasiekiamas, kūrėja, o tėvas yra tas tolimesnis asmuo, kuris deleguoja visą išorinį pasaulį, kas vyksta už namų durų.
Sveika būtų, jei tai būtų plastiškas perėjimas iš vienos į kitą pakopą, nes iš tikrųjų per vyriškąją – tėvo pusę vaikai renkasi savo pasaulėžiūrą. Kaip tėvas įsivaizduoja politiką, darbą, kaip jis turi būti dirbamas. Labai gaila, bet labai dažnai, klausiant, ką veikia tavo tėtis, dalis mažų vaikų tėvo faktiškai nemato ar mato jį tik sėdintį prie televizoriaus ar skaitantį laikraštį. Labai keista ir įdomu, kad paprašius vaikų pažaisti šeimas, mergaitės renkasi būti mamomis ar močiutėmis, o berniukai vengia tėvo vaidmens ir dažnai renkasi būti vaikais ar naminiais gyvūnais, nes tokio kaip tėvo jie neįsivaizduoja. Tai tokia būtybė, kuri ryte išėjo, vakare parėjo, o kur jis buvo, niekas nežino. Šiuolaikinių vyrų tikslas ir būtų supažindinti vaikus su savo pasauliu, parodyti, ką jie veikia ir ką dirba.
Anksčiau leisdavo atsivesti vaikus į darbovietę ir supažindinti, ką gi tėvai veikia darbe. Šiandien retai matau vaikus, kurie būtų atėję į darbą pas tėvus. Nebent jei prie namų kas turi dirbtuvę, tai dar vaikai mato, ką tie tėvai veikia. O šiaip tai yra labai sveikintinas dalykas supažindinti, kur gi tie tėvai dingsta, kol vaikai būna darželyje ar mokykloje.
– Bet čia gal ne tik moterų kaltė, kad tas vyras slepiasi už televizoriaus ar kompiuterio? Gal ir patys vyrai daro klaidas?
– Didžioji klaida turbūt yra ta, kad mes kartojame tas pačias klaidas, su kuriomis susidūrėme savo vaikystėje, kurias darė mūsų tėvai. Bet jas suvokti ir pamatyti nėra taip paprasta. Jeigu aš suvokiu, kad man trūksta kažkokios informacijos ir vyriškojo pradmens, jei manęs neinicijavo į vyriškąjį pasaulį, man yra sunku žinoti, kaip aš turiu elgtis, nes aš turėjau tik tokį pavyzdį, kokį turėjau. Ir čia vyras tarsi turėtų keistis. Bet keistis yra labai sunku, nes aš turiu tokią lyg programą – mačiau, kad mama visus darbus nudirba, kad tėtis tik pareina nakvoti, o būdamas namuose jis panyra į internetą ar užmiega prie televizoriaus. Ir man buvo aiškinama, kad „tu esi toks pat tinginys kaip tėvas“ ir „elgiesi lygiai taip pat kaip ir tėvas“, „ir iš kur tu toks esi“, „čia tėvo giminė“. Tai aš taip ir išmokau, taip ir elgiuosi. Nors atsiradus savo šeimai ir suprasdamas, ko jam trūko, vyras galėtų tai duoti savo vaikui ir tuo pačiu užpildyti sau.
Bet jeigu moteris apima visą erdvę namų ūkyje, pasirinkdama, kad tai yra moteriškas vaidmuo, tai vyrui dažniausiai nebus kur įsiterpti. Tačiau tai nėra vien vyro ar vien moters problema. Pora kartu turėtų suprasti ir nuspręsti, kokį vaidmenį ir kokias pareigas dalinasi. Kiek jie tarpusavyje konkuruoja ir dėl ko, kodėl jiems to reikia? Kaip vienas kitą supranta? Kaip supranta moterį ir moterišką vaidmenį ir vyrą bei vyrišką vaidmenį. Kad moteris ne tik ta, kuri gamina valgyti. O jeigu negamina – tai ką, nebe moteris? Su tokia nebeverta gyventi? Kad vyras ne tik uždirba pinigus ir parneša namo, kad vyras irgi kažkaip prisideda bei daro kažką kita. Ir kad vyrui nieko nėra smerktino, baisaus, nemalonaus būti su vaikais, juos mylėti, žaisti su jais.
– O alkoholizmas gal irgi susijęs su vyro noru pabėgti?
– Iš dalies taip. Pasidomėjus depresijos tyrimais pasirodė, kad tose šalyse, kuriose uždraustas alkoholis, depresijos skaičius yra vienodai proporcingas tarp vyrų ir moterų. Vakarų šalyse alkoholizmas paslepia depresijos ligą, legalizuoja vyrą gerti ir tuo pačiu leidžia paslėpti tą apatiją gyvenimui. Kodėl vyrai geria? Tai gali būti susiję su tais uždaviniais, kurių žmogus nesugeba įgyvendinti. Alkoholizmas – tai pabėgimas nuo savo aplinkos į tą malonesnę būseną. Reikėtų klausti: kas yra taip negero, kad norisi pabėgti, apsvaigti. Tai yra regresinis variantas, su kuriuo dažnai susiduriama šeimose.
– Anksčiau buvo gajus auklėjimo principas, kad tėvas šeimoje yra baudėjas, o mama guodėja. Tėvas tarsi vykdytojas, jis turi būti griežtas. Kaip jūs matote tą pasiskirstymą?
– Šis klausimas kelia kitą – kada tėvas žino, už ką bausti? Labai įdomu, kad mes šioje vietoje greičiausiai susidursime su tuo, kad tai mama deleguoja arba prašo tėvą vaiką nubausti už tą elgesį, kuris nutiko būnant jai su vaiku. Nes tėvo dažniausiai nebūdavo namuose. Ir jei mes prisiminsime bausmes, tai dalis jų būdavo dėl to, kad mamos pasiskųsdavo tėčiams ir tėčiai nubausdavo. Taigi vykdomasis elementas buvo tėvas, o mama likdavo „gerietė“. Tai klausimas patiems skaitytojams: kaip su tuo susitaikyti, kai mama, lyg pilkasis kardinolas, manipuliuoja ir save nori laikyti geresne? Čia labai slidu ir neskanu. Koks mamos tikslas nusiimti bausmės atsakomybę, nors ji iš tikro yra tas teismas ir ji priima sprendimą. Labai įdomu ir tai, kaip vyras elgiasi šioje pozicijoje. Žmona priverčia vyrą jai paklusti ir stoti į jos poziciją dėl to paties santykio su vaikais bausmės akivaizdoje. Kokį vaidmenį mes kuriame vaikams kaip tėvo? Moters dalis tėvo pateikime vaikams yra labai svarbi ir labai didelė. Nes ji deleguoja savo vaikų tėvą kažkokiems veiksmas ir būtent ji pateikia jo vaidmenį vaikams. Ji apie jį kalba, ji jam duoda užduotis, su juo dalinasi. Moteris turi daug atlikti, kol berniukai tampa vyrais – tokiais, kokie jie turėtų būti.
– Kokią pagrindinę žinutę norėtumėte pasakyti tėčiams tėvo dienai?
– Tėvu būti yra labai sunku, bet tuo pačiu yra labai faina. Tad siūlyčiau drąsos likti su vaikais vieniems. Nes labai įdomu, kad vaikai su tėčiais irgi labai nori būti. Tai rodo pavyzdžiai iš tėvų grupių ir pačių tėvų pasidalinimai. Su tėvais vaikai kartais geriau sutaria ir būna ramesni bei „paklusnesni“, nes sako, „parėjo mama namo ir vėl viskas prasidėjo“. „Nebuvo tavęs ir buvo ramu“ – skamba iš tėčių pusės. Tai rodo, kad su tėčiais vaikai visai smagiai leidžia laiką. Tai kviesčiau kiek įmanoma daugiau praleisti to smagaus laiko su vaikais.
– Bet mamos visuomet „žino geriau“?
– Taip, galima būtų klausti, ar mamos neatima iš vyrų drąsos būti tėčiais ir vyrais? Nes jos laikosi nuomonės, kad „aš žinau geriau, tu neišmanai“. Juk vaiką aprengti ir apipirkti dažniausiai renkasi motinos, aiškindamos, kad tėvas neišmano, kokių batų, kelnių ar kitų priemonių reikia vaikui. Pastebima tokia tendencija, kad netgi suaugę vyrai nepasitiki savimi būtent dėl savo aprangos, stiliaus ir pasirinkimo. Ir drabužių parduotuvėse galima tikrai išvysti ne vieną suaugusį vyriškį, kuris tariasi su pagyvenusia mama arba kuriam mama nurodinėja, kokias jis kelnes ar marškinius turi nusipirkti, kas jam tinka ar netinka. Tai rodo, koks didelis yra mamų formuojamas pasitikėjimas arba nepasitikėjimas savimi vaikui, o tuo pačiu vyrui ir tėvui.
Ar viena apsmukusi kojinė ir neteisingai užrišti batai rodo ir lemia, kad vyras nesugeba? Jei vaikas aprengtas, net jei ir ne taip tiksliai, kaip mama norėtų ar ne taip gražiai, greičiausiai vaikui jokių problemų nesukelia.
Mamos kartais norėtų tik vienokių savybių iš berniukų ir iš vyrų, nubraukdamos jų kitas savybes ir tuo pačiu neleisdamos jiems būti pilnu asmeniu. Tai kviesčiau vyrus ir tėčius pastebėti tas kitas savo vaikų savybes, kurios galbūt yra labiau berniukiškos, labiau pašėlusios, labiau ne tokios patogios, bet labai reikalingos, norint būti savimi. Mamos turėtų švelniai stumti savo vaikus link tėvų, kad skatintų jų atsijungimą nuo mamos link tėvo.
Mamos turi suvokti, kad jų sūnūs yra tik jų vaikai, bet nėra joms vyro pakaitalai.
Kalbino Jūratė Juršienė | delfi.lt
Apie tėvo vaidmenį šeimoje kalbamės su Individualiosios psichologijos konsultantu Virginijumi Varkaliu.
– Koks šiandien yra tėvo vaidmuo šeimoje ir koks turėtų būti?
– Mes gyvename laikmetyje, kuriame tėvų vaidmenys susiniveliuoja ir aiškios ribos tarp mamos ir tėčio nebelieka. Prieš 30-50 metų viskas buvo daug aiškiau. Dabar gi nebeturime aiškios ribos, kas yra tėtis, kaip ir neturim ribos, kas yra vyras. Ir kyla klausimai: ką reiškia būti vyru ir ką reiškia būti tėčiu? Tėčio vaidmeniui šiandien nepakanka tik uždirbti pinigus, nudobti mamutą ir jį partempti namo. Šiai dienai visuomenės požiūris iš tėčio reikalauja ir prisidėjimo prie auklėjimo, išliekant šeimoje, pasidalinant rūpesčiais su motina, su žmona.
– O tai, kad tėtis buvo tarsi nustumtas, gal yra ir moters, jos požiūrio į vyrą kaltė?
– Kaip tai banaliai ar skausmingai nuskambėtų, taip. Jei mes ieškotume kaltininko, iš dalies mes prieitume prie moters ir vieno iš elementų – tai moters vaidmens berniuko gyvenime. Atėjęs berniukas į pasaulį susiduria su matriarchatu, kuris jį supa aplinkui. Mama iki dvejų metų praktiškai yra pagrindinis globėjas, nes tėtis tuo metu nėra toks svarbus vaikui, kad šis be jo neišgyventų. Ir sūnus būna labiau prie mamos. Paskui prasideda vaikų darželiai, kur vaikas, stebėdamas aplinką ir suaugusius, 90 proc. mato moterų kolektyvą ir jų supratimą, kokie turėtų būti berniukai ir vyrai.
Vėliau berniukai ateina į mokyklą, kur pradinėse klasėse apie 90 proc. jie susiduria su moterišku kolektyvu ir su moterišku požiūriu į berniukus ir mergaites, jų elgesį, skirtumus ir panašumus. Čia yra iš tikrųjų labai svarbu tai, kad berniukai vystosi truputį kitaip nei mergaitės. Jie turi didesnį fizinį aktyvumą ir šiek tiek lėtesnę mąstymo raidą. Mergaitės būna imlesnės, greitesnės, nes jų raida spartesnė. Tai turėtų žinoti ir mokytojos, o ne prašyti berniuko sėdėti tyliai ramiai kaip „Evelina“. Vis dėl to ar mes jam leidžiame būti „Petriuku“, ar norime, kad būtų toks pat patogus kaip mergaitė „Evelina“?
Vyras kaip mokytojas į berniuko pasaulį ateina dažniausiai jau po pradinių klasių, ir tai bus istorijos, geografijos, fizikos ar kūno kultūros mokytojas. Taigi berniukų prisilietimas prie vyriškosios pusės yra labai menkas iki pat universiteto. Tad realiame gyvenime iš tikrųjų vyrą bei jo požiūrį į vyriškumą ir į tėvystę formuoja moterys.
– O jeigu šeimoje nėra tėvo ir vaiką auklėja mama ir močiutė?
– Tada mes jau turime dvi moteris, kurios auklėja berniuką taip, kaip joms atrodo, kokie turėtų būti vyrai. Labai gaila, bet yra tokių šeimų. Aš viliuosi, kad tas berniukas per gyvenimą vis tik sutiks vyrų. Kokią išvadą jis pasidarys, priklausys nuo jo paties ir nuo situacijos. Gaila, kad tai gali būti vėlai, nors norėtųsi, kad tai būtų daug anksčiau ir būtų paraleliai tėvo linijai. Idealu būtų, kad mama po dvejų metų, sūnui prasidėjus atsiskyrimo periodui nuo mamos, kuo daugiau dalintųsi rūpesčiais ir kreiptų sūnų ar dukrą link tėvo. Būtent į tėvo pusę, leisdama susipažinti su tuo išoriniu pasauliu. Nes moteris- motina yra vidinio pasaulio, kuris yra namuose ir visada pasiekiamas, kūrėja, o tėvas yra tas tolimesnis asmuo, kuris deleguoja visą išorinį pasaulį, kas vyksta už namų durų.
Sveika būtų, jei tai būtų plastiškas perėjimas iš vienos į kitą pakopą, nes iš tikrųjų per vyriškąją – tėvo pusę vaikai renkasi savo pasaulėžiūrą. Kaip tėvas įsivaizduoja politiką, darbą, kaip jis turi būti dirbamas. Labai gaila, bet labai dažnai, klausiant, ką veikia tavo tėtis, dalis mažų vaikų tėvo faktiškai nemato ar mato jį tik sėdintį prie televizoriaus ar skaitantį laikraštį. Labai keista ir įdomu, kad paprašius vaikų pažaisti šeimas, mergaitės renkasi būti mamomis ar močiutėmis, o berniukai vengia tėvo vaidmens ir dažnai renkasi būti vaikais ar naminiais gyvūnais, nes tokio kaip tėvo jie neįsivaizduoja. Tai tokia būtybė, kuri ryte išėjo, vakare parėjo, o kur jis buvo, niekas nežino. Šiuolaikinių vyrų tikslas ir būtų supažindinti vaikus su savo pasauliu, parodyti, ką jie veikia ir ką dirba.
Anksčiau leisdavo atsivesti vaikus į darbovietę ir supažindinti, ką gi tėvai veikia darbe. Šiandien retai matau vaikus, kurie būtų atėję į darbą pas tėvus. Nebent jei prie namų kas turi dirbtuvę, tai dar vaikai mato, ką tie tėvai veikia. O šiaip tai yra labai sveikintinas dalykas supažindinti, kur gi tie tėvai dingsta, kol vaikai būna darželyje ar mokykloje.
– Bet čia gal ne tik moterų kaltė, kad tas vyras slepiasi už televizoriaus ar kompiuterio? Gal ir patys vyrai daro klaidas?
– Didžioji klaida turbūt yra ta, kad mes kartojame tas pačias klaidas, su kuriomis susidūrėme savo vaikystėje, kurias darė mūsų tėvai. Bet jas suvokti ir pamatyti nėra taip paprasta. Jeigu aš suvokiu, kad man trūksta kažkokios informacijos ir vyriškojo pradmens, jei manęs neinicijavo į vyriškąjį pasaulį, man yra sunku žinoti, kaip aš turiu elgtis, nes aš turėjau tik tokį pavyzdį, kokį turėjau. Ir čia vyras tarsi turėtų keistis. Bet keistis yra labai sunku, nes aš turiu tokią lyg programą – mačiau, kad mama visus darbus nudirba, kad tėtis tik pareina nakvoti, o būdamas namuose jis panyra į internetą ar užmiega prie televizoriaus. Ir man buvo aiškinama, kad „tu esi toks pat tinginys kaip tėvas“ ir „elgiesi lygiai taip pat kaip ir tėvas“, „ir iš kur tu toks esi“, „čia tėvo giminė“. Tai aš taip ir išmokau, taip ir elgiuosi. Nors atsiradus savo šeimai ir suprasdamas, ko jam trūko, vyras galėtų tai duoti savo vaikui ir tuo pačiu užpildyti sau.
Bet jeigu moteris apima visą erdvę namų ūkyje, pasirinkdama, kad tai yra moteriškas vaidmuo, tai vyrui dažniausiai nebus kur įsiterpti. Tačiau tai nėra vien vyro ar vien moters problema. Pora kartu turėtų suprasti ir nuspręsti, kokį vaidmenį ir kokias pareigas dalinasi. Kiek jie tarpusavyje konkuruoja ir dėl ko, kodėl jiems to reikia? Kaip vienas kitą supranta? Kaip supranta moterį ir moterišką vaidmenį ir vyrą bei vyrišką vaidmenį. Kad moteris ne tik ta, kuri gamina valgyti. O jeigu negamina – tai ką, nebe moteris? Su tokia nebeverta gyventi? Kad vyras ne tik uždirba pinigus ir parneša namo, kad vyras irgi kažkaip prisideda bei daro kažką kita. Ir kad vyrui nieko nėra smerktino, baisaus, nemalonaus būti su vaikais, juos mylėti, žaisti su jais.
– O alkoholizmas gal irgi susijęs su vyro noru pabėgti?
– Iš dalies taip. Pasidomėjus depresijos tyrimais pasirodė, kad tose šalyse, kuriose uždraustas alkoholis, depresijos skaičius yra vienodai proporcingas tarp vyrų ir moterų. Vakarų šalyse alkoholizmas paslepia depresijos ligą, legalizuoja vyrą gerti ir tuo pačiu leidžia paslėpti tą apatiją gyvenimui. Kodėl vyrai geria? Tai gali būti susiję su tais uždaviniais, kurių žmogus nesugeba įgyvendinti. Alkoholizmas – tai pabėgimas nuo savo aplinkos į tą malonesnę būseną. Reikėtų klausti: kas yra taip negero, kad norisi pabėgti, apsvaigti. Tai yra regresinis variantas, su kuriuo dažnai susiduriama šeimose.
– Anksčiau buvo gajus auklėjimo principas, kad tėvas šeimoje yra baudėjas, o mama guodėja. Tėvas tarsi vykdytojas, jis turi būti griežtas. Kaip jūs matote tą pasiskirstymą?
– Šis klausimas kelia kitą – kada tėvas žino, už ką bausti? Labai įdomu, kad mes šioje vietoje greičiausiai susidursime su tuo, kad tai mama deleguoja arba prašo tėvą vaiką nubausti už tą elgesį, kuris nutiko būnant jai su vaiku. Nes tėvo dažniausiai nebūdavo namuose. Ir jei mes prisiminsime bausmes, tai dalis jų būdavo dėl to, kad mamos pasiskųsdavo tėčiams ir tėčiai nubausdavo. Taigi vykdomasis elementas buvo tėvas, o mama likdavo „gerietė“. Tai klausimas patiems skaitytojams: kaip su tuo susitaikyti, kai mama, lyg pilkasis kardinolas, manipuliuoja ir save nori laikyti geresne? Čia labai slidu ir neskanu. Koks mamos tikslas nusiimti bausmės atsakomybę, nors ji iš tikro yra tas teismas ir ji priima sprendimą. Labai įdomu ir tai, kaip vyras elgiasi šioje pozicijoje. Žmona priverčia vyrą jai paklusti ir stoti į jos poziciją dėl to paties santykio su vaikais bausmės akivaizdoje. Kokį vaidmenį mes kuriame vaikams kaip tėvo? Moters dalis tėvo pateikime vaikams yra labai svarbi ir labai didelė. Nes ji deleguoja savo vaikų tėvą kažkokiems veiksmas ir būtent ji pateikia jo vaidmenį vaikams. Ji apie jį kalba, ji jam duoda užduotis, su juo dalinasi. Moteris turi daug atlikti, kol berniukai tampa vyrais – tokiais, kokie jie turėtų būti.
– Kokią pagrindinę žinutę norėtumėte pasakyti tėčiams tėvo dienai?
– Tėvu būti yra labai sunku, bet tuo pačiu yra labai faina. Tad siūlyčiau drąsos likti su vaikais vieniems. Nes labai įdomu, kad vaikai su tėčiais irgi labai nori būti. Tai rodo pavyzdžiai iš tėvų grupių ir pačių tėvų pasidalinimai. Su tėvais vaikai kartais geriau sutaria ir būna ramesni bei „paklusnesni“, nes sako, „parėjo mama namo ir vėl viskas prasidėjo“. „Nebuvo tavęs ir buvo ramu“ – skamba iš tėčių pusės. Tai rodo, kad su tėčiais vaikai visai smagiai leidžia laiką. Tai kviesčiau kiek įmanoma daugiau praleisti to smagaus laiko su vaikais.
– Bet mamos visuomet „žino geriau“?
– Taip, galima būtų klausti, ar mamos neatima iš vyrų drąsos būti tėčiais ir vyrais? Nes jos laikosi nuomonės, kad „aš žinau geriau, tu neišmanai“. Juk vaiką aprengti ir apipirkti dažniausiai renkasi motinos, aiškindamos, kad tėvas neišmano, kokių batų, kelnių ar kitų priemonių reikia vaikui. Pastebima tokia tendencija, kad netgi suaugę vyrai nepasitiki savimi būtent dėl savo aprangos, stiliaus ir pasirinkimo. Ir drabužių parduotuvėse galima tikrai išvysti ne vieną suaugusį vyriškį, kuris tariasi su pagyvenusia mama arba kuriam mama nurodinėja, kokias jis kelnes ar marškinius turi nusipirkti, kas jam tinka ar netinka. Tai rodo, koks didelis yra mamų formuojamas pasitikėjimas arba nepasitikėjimas savimi vaikui, o tuo pačiu vyrui ir tėvui.
Ar viena apsmukusi kojinė ir neteisingai užrišti batai rodo ir lemia, kad vyras nesugeba? Jei vaikas aprengtas, net jei ir ne taip tiksliai, kaip mama norėtų ar ne taip gražiai, greičiausiai vaikui jokių problemų nesukelia.
Mamos kartais norėtų tik vienokių savybių iš berniukų ir iš vyrų, nubraukdamos jų kitas savybes ir tuo pačiu neleisdamos jiems būti pilnu asmeniu. Tai kviesčiau vyrus ir tėčius pastebėti tas kitas savo vaikų savybes, kurios galbūt yra labiau berniukiškos, labiau pašėlusios, labiau ne tokios patogios, bet labai reikalingos, norint būti savimi. Mamos turėtų švelniai stumti savo vaikus link tėvų, kad skatintų jų atsijungimą nuo mamos link tėvo.
Mamos turi suvokti, kad jų sūnūs yra tik jų vaikai, bet nėra joms vyro pakaitalai.
Kalbino Jūratė Juršienė | delfi.lt
2015 m. vasario 19 d., ketvirtadienis
Knygos
Perskaityta dar viena knyga:
Norite sužinoti, kas yra Indija? Skaitykite – to neįmanoma pamatyti.
Ragnhild N. Grodal - „Grobuonis“
Psichologinio įtempto siužeto romanas ir kartu - populiarus psichologijos vadovėlis. Ši knyga, tapusi tokiu pat įvykiu Norvegijoje kaip ir "Sofijos pasaulis", išversta į aštuonias kalbas. Nuo pirmos dienos, kai septyniolikmetė Torhilda pradeda repetuoti fortepionu Miurene, sename name netoli Kristiado, ima dėtis keisti dalykai: mistiškai persimaino paveikslas, nežinia iš kur vienas po kito ima rastis akmenukai su runomis, erdviuose prabangaus namo kambariuose skamba vaiduokliškos melodijos. Netrukus įvyksta ir paslaptinga žmogžudystė. Į romano veiksmą nuolat įsiterpia intriguojantis pasakotojas, save vadinantis sielos tyrinėtoju, kad supažindintų su XX amžiaus psichologijos teorijomis ir tyrinėjimo rezultatais.
Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“
„Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą.
Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?
Mario Puzo - „Krikštatėvis“
Mario Puzo - „Sicilietis“
Normanta Liuisas - „Specialistas iš Sicilijos“
Romane pasakojama apie Italijos mafijos ryšius su JAV CŽV. Karo metais rašytojui, kaip kariškiui, buvo prieinama archyvinė medžiaga, kurią jis panaudojo šiai knygai. Nemaža įvykių romane pagrįsti realiais istoriniais faktais.
Čia yra net personažų, veikiančių savo tikromis pavardėmis. Romano centre - Markas Ričardsas. Gyvenimą jis pradėjo kaip Sicilijoje kaip Markas Ričonė. Dar jaunystės metais tapo CŽV marionete, juodžiausių tarptautinio masto nusikaltimų dalyviu.
Lars Gustafsson - „bitininko mirtis“
Tai išėjimo iš gyvenimo istorija, neįprastai apnuogintas žmogaus paveikslas, subtilios gamtos detalės, nebūtos istojos.
Daniel Quinn - „Izmaelis“
Šis romanas originaliai ir daugeliu atveju naujai interpretuoja Kultūros, Istorijos ir Žmonijos likimą.
Knyga nepateikia konkrečių atsakymų į svarbius būties klausimus, bet palieka galimybę susirasti juos pačiam skaitytojui.
Eric-Emmanuel Schmitt -„Oskaras ir ponia Rožė“
Knygą sudaro laiškai, kuriuos dešimtmetis berniukas rašė Dievui. Tuos laiškus atranda Močiutė Rožė, „rožinė dama“, viena iš tų moterų, kurios ateina į ligoninę pabūti su sergančiais vaikais. Juose pasakojama apie dvyliką Oskaro dienų, neįprastų ir poetiškų, kupinų meilės ir neapykantos. Tos dvylika dienų galbūt bus paskutinės, tačiau per jas jis nugyvena visą savo gyvenimą ir suvokia tai, ką anaiptol ne kiekvienam lemta suvokti...
Eric-Emmanuel Schmitt - „Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės”
Trylikmetis Mozė vienišas ir liūdnas. Šilumos jis ieško pas Rojaus gatvės prostitutes. Vaikščiodamas į bakalėjos krautuvę apsipirkti ir šio to nukniaukti, berniukas susidraugauja su jos savininku arabu ponu Ibrahimu, kuris jį vadina Momo. Keistas tas ponas Ibrahimas! Jis valandų valandas nejudėdamas sėdi ant taburetės ir tarsi skaito žmonių mintis. Ponas Ibrahimas visada linksmas ir ramus, nes žino, “kas parašyta jo Korane”, ir iš jo semiasi išminties.
Abu jie gyvena Mėlynojoje gatvėje. Bet išvaizda gali būti apgaulinga: Mėlynoji gatvė visai ne mėlyna. Arabas visai ne arabas. O gyvenimas nebūtinai toks liūdnas ir beviltiškas...
Pagal šią knygą pastatytas filmas.
Eric-Emmanuel Schmitt - „Nojaus sūnus“
Per karą žydų berniukas Jozefas, padedamas gerų žmonių, patenka į pensioną ir mokosi kartu su kitais vaikais. Globojamas tėvo Ponso, draugaudamas su vyresniu už save Rudžiu, jis pamažu suvokia, ką reiškia būti žydu, sužino savo tautos istoriją ir labai susižavi katalikybe. Treji metai, praleisti Geltonojoje Viloje, paženklins visą jo gyvenimą.
Eric-Emmanuel Schmitt - „Milarepa“
Paryžietis Simonas kasnakt sapnuoja tą patį sapną, kuriame regi kalnus, lūšnelę ant uolų, dūlėjančius šunų kaulus. Kavinėje paslaptinga moteris įmena jam šią mįslę: į jį reinkarnavosi Milarepos dėdė Svastika, visą gyvenimą žiauriai nekentęs sūnėno. Norėdamas ištrūkti iš šio ciklo, Simonas privalo šimtą tūkstančių kartų papasakoti tųdviejų vyrų istoriją. Jis ją ir papasakoja, susitapatindamas tai su vienu, tai su kitu, ir galop pasidaro nebeaišku, kur čia sapnas, o kur tikrovė. Ir ar tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo to, kaip mes ją suvokiame?
Paulo Coelho - „Penktasis kalnas“
Visi įvykiai žmogaus gyvenime rikiuojasi taip, kad jis galėtų įgyvendinti, ką jam skyrė likimas. „Kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta tau padeda įgyvendinti šį troškimą. Visiškai tuo tikiu. Tačiau kiekvieno mūsų gyvenime būna laikotarpių, kurių neįstengiame perprasti... Manau aš ne vienas tai patyriau - neišvengiamybė yra palytėjusi kiekvieno šios žemės žmogaus gyvenimą“.
Paulo Coelho - „Veronika ryžtasi mirti“
Po bandymo nusižudyti Veronika stipriai pakenkia savo širdžiai ir dabar bet kurią akimirką gali atsisveikinti su šiuo pasauliu. Niekas nežino, kiek jai liko: mėnuo, savaitė ar tik ši akimirka... Bet tikriausiai savaitė. Net ir seniausi psichiatrinės ligoninės gyventojai susimąsto, žvelgdami į jauną merginą, vėl atradusią gyvenimą, kokia trapi yra egzistencija. Juk jai liko tik savaitė, o laikrodis vis tiksi...
Taip atsidūrusi ant slenksčio tarp čia ir ten mergina atranda begalę nepatirtų dalykų: ji net nesistengdama valdytis trenkia antausį senam vyriškiui, vakarais apsirengusi plonyčiais drabužiais žiūri į žvaigždes, beprotiškai skambina pianinu, masturbuojasi nepažįstamo vaikino akivaizdoje ir net įsimyli...
„Aš jus pažįstu tik savaitę, ir būtų per anksti sakyti: „Aš tave myliu”. Per anksti ir kartu per vėlai, nes man liko tik ši naktis. Bet didžiausia vyro ir moters beprotybė ir yra meilė.”
Paulo Coelho - „Alchemikas“
Romanas-pasaka, pagrįstas rytų išmintimi, tai gyvenimo džiaugsmo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi.
Piemuo Santjagas skaito knygas ir dažnai mąsto apie gyvenimą. Sykį jis susapnavo sapną ir kreipėsi į čigonę, kad ji padėtų išsiaiškinti jo reikšmę. Čigonė paaiškino, kad tai Pasaulio Kalbos sapnas. Jeigu vaikinas šalia Egipto piramidžių kada nors surastų lobį, dešimtąją lobio dalį turėtų atiduoti čigonei už būrimą.
Santjagas leidžiasi ieškoti lobio ir sutinka seną žmogų, kuris pasivadina Salemo karaliumi Melchizedeku, ir moko piemenį gyvenimo išminties: „Tam tikrą akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada jį ima vairuoti likimas“. Senukas aiškina, kad kiekvienas žmogus gali turėti ir gyventi savo Asmeninę Legendą ir kad „Dievas kiekvienam pasaulyje nubrėžė taką“. Pasaulyje pasaulyje yra daug sėkmės ženklų, kurių negalima užmiršti, išėjus ieškoti Laimės Paslapties.
Paulo Coelho - „Piligrimas“
Paulo Coelho - „Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama“
Paulo Coelho - „Demonas ir panelė Prym“
Antoine de Saint-Exupéry - „Mažasis princas“
Ricard Bach - „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“
Tai alegorinis pasakojimas apie kiekviename iš mūsų slypinčią beribės laisvės idėją, apie tobulybės siekį, iššūkį prigimčiai ir tikrojo skrydžio džiaugsmą.
Irvin D. Yalom - „Terapijos dovana“
Tai knyga apie paciento ir terapeuto kelionę, kupina išmintingų ir praktiškų įžvalgų apie tai, kuo naudinga psichoterapija, kaip ji gali pakeisti gyvenimo būdą ir praturtinti psichoterapeuto ir paciento santykius.
Irvin D. Yalom - „Melagis ant kušetės“
Romanas apie psichoterapiją, kuriam geriausiai tiktų „psichoterapinio trilerio“ apibūdinimas. Pagrindinis romano veikėjas – psichoterapeutas Ernestas Lešas, kuris labai myli savo darbą ir yra kupinas noro padėti žmonėms. Likimas jam atsiunčia sunkų profesinį išbandymą: apsimetusi paciente, į jį kreipiasi Kerolaina, kurios tikslas – sužlugdyti Ernesto profesinę karjerą. Kerolaina kupina keršto planų, kadangi jos vyras, kuris yra Ernesto pacientas, panoro skirtis su ja. Kaltininku Kerolaina laiko Ernestą, nes ji mano, jog tai jo patarimai pastūmėjo jos vyrą nuspręsti skirtis.
Irvin D. Yalom - „Kai Nyčė verkė“
Frydrichas Nyčė ir Jozefas Brojeris niekada nebuvo susitikę. Ir, žinoma, psichoterapija atsirado ne iš jų pokalbių. Tačiau pagrindinių veikėjų gyvenimas grįstas faktais, o svarbiausi romano dėmenys: Brojerio dvasinės kančios, Nyčės neviltis, Ana O., Lu Solomė, Froido santykiai su Brojeriu, gimstanti psichoterapija - tikrai buvo 1882 metų istorija.
Irvin D. Yalom - „Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos“
Irvin D. Yalom - „mamytė ir gyvenimo prasmė“
Šešiose novelėse I. Yalomas, remdamasis asmenine ir profesine patirtimi, kalba apie paciento ir psichoterapeuto ryšį, skaitytoją panardina į kvapą gniaužiančias kančios ir gijimo istorijas. Po autoriaus sapnus ir mintis klaidžioja Paula, „mirties kurtizanė“, Mirna, vogčia nugirdusi konfidencialias psichoterapeuto pastabas, Magnolija, į kurios erdvų skreitą Yalomas trokšta išlieti savo rūpesčius, mama - irzli, valdinga, slegianti sūnų savo meile ir nepritarimu...
Irvin D. Yalom - „Gydymas Šopenhaueriu“
Psichoterapeutas Julius sužino nepagydomai sergąs. Artėjančios mirties akivaizdoje jis prisimena didžiausią savo praktikos nesėkmę – Filipą Sleitą, kuriam kadaise nepadėjo išsivaduoti iš seksualinės manijos. Vėl susitikęs su buvusiu pacientu, Julius sužino jį tapus didžiojo XIX a. filosofo A. Šopenhauerio sekėju.
Intriguojančio siužeto romane įtaigiai atkuriama psichoterapijos grupės erdvė, gilinamasi į egzistencines mirties, vienatvės, laisvės, prasmės temas, atskleidžiama psichoterapijos ir filosofijos sąveika.
Mojdeh Bayat, Mohammad Ali Jamnia - „Sufijų šalies pasakojimai“
Šioje knygoje rasite legendomis tapusius pasakojimus apie didžiuosius sufijų mokytojus, taip pat jų pačių sukurtas pamokančias istorijas. Greta yra pateikiamos biografijos, mokslininkų surinkti ir apibendrinti duomenys bei komentarai apie šių dvasinių vadovų gyvenimą. Skaitytojas ne tik susipažins su šventais tapusių mokytojų biografijomis, bet gaus įstabių dvasinių pamokų ir galimybę pakylėti savo dvasią.
Kai gimstame, Dievas mumyse uždega Saulę, tokią skaisčią ir akinamą, kad išsigandę to švytėjimo užsimerkiame ir gyvename šaltoje, niūrioje tamsoje. Tačiau prisiminimai apie šviesą, kartais vos rusenantys, kartais be galo aiškūs, vieną dieną pastūmėja mus į kelią, kurį nuėję atskleidžiame tikrąją savo prigimtį ir susijungiame su Juo – Dievu, Viešpačiu, Mylimuoju...
Kiekvienas kelią pasirenka savaip. Tūkstantį metų gyvuojanti mistinė islamo tradicija, kuri vadinama sufizmu, į Dievą veda per meilę. O dieviškoji meilė gimsta tada, kai numaldoma žemiškoji, lydima troškimų ir aistrų. Tada atsiveria paslaptys, nepasiekiamos paprastam mąstymui, o dvasia panyra į gelmes, kurių egzistavimą sunku net numanyti.
V. Haufas - „Pasakos“
Yves Dalpe - „Neištikimybė nėra banali“
… „Mano tikslas – ištirti sudėtingą neištikimybės pasaulį, o ne badyti pirštu į žmones, į kuriuos žiūrima kaip į nusikaltusius moralei. Vis dėlto apie neištikimybę aš noriu kalbėti ne atlaidžiai, o remdamasis savo profesine patirtimi, kiek įmanoma objektyviau. Svarbiausias šios knygos uždavinys – suteikti žinių žmonėms, išgyvenantiems santuokos krizę dėl neištikimybės, ir pagalbą teikiantiems santykių specialistams. Tam tikromis sąlygomis iš tokios krizės daug ko galima pasimokyti ir ją įveikti. Siūlau pasigilinti į tai visiems kartu“ – sako įžangoje Yves Dalpe“.
Ellen Notbohm - „Kiekvienas autistiškas vaikas norėtų, kad jūs žinotumėte dešimt dalykų“
Autizmui pastaraisiais metais visuomenė skiria vis daugiau dėmesio; šis reiškinys vis plačiau nagrinėjamas, nes su autistais susiduriame vis dažniau. Todėl tiek tiems, kurių šeimoje auga autistas, tiek tiems, kurie turi jį mokyti ar su juo dirbti, gali būti pravartus vadovas po pasaulį, regimą tokio žmogaus akimis.
Pati būdama vaiko autisto mama, autorė paprastai ir aiškiai šioje knygoje pasakoja apie dalykus, kuriuos turėtų žinoti kiekviena tokį vaiką auginanti šeima. Žinoti, ką jam sakyti vienomis ar kitomis aplinkybėmis, ką daryti ir ko jokiu būdu nedaryti. „Vaikas autistas pasaulį mato kitaip. O mūsų uždavinys – pripažinti ir įvertinti kitokį jo mąstymo ir pasaulio pažinimo būdą. Todėl turime „įgarsinti“ jo mintis ir jausmus, net jeigu jis pats nekalba žodžiais. Jei to nepadarysime, mūsų vaiko autizmas reikšis praleistomis galimybėmis, neatrastomis dovanomis. Todėl reikia veikti“, – sako Ellen Notbohm.
Šią glaustą ir informatyvią knygą turėtų perskaityti kiekvienas tėvas, mokytojas, socialinis darbuotojas, psichoterapeutas ir gydytojas. Humoro ir atjautos kupina knyga apibrėžia dešimt svarbiausių dalykų, apibūdinančių autistiškų vaikų protus ir širdis. Asmeninė Ellen, kaip mamos, žurnalo apie autizmą skilties redaktorės ir daugelio tėvams skirtų žurnalų bendradarbės, patirtis bus naudinga visiems, kurie bendrauja su autizmo spektro sutrikimų varginamais vaikais.
Joe-Ann Benoit Graziella Pettinati - „Nupiešk man avį. Iššifruokite vaiko piešiniuose slypinčią informaciją“
Nuo pat mažų dienų vaikai piešia, ar tai būtų paprastos keverzonės, ar sudėtingesni paveikslėliai ant popieriaus, smėlio, rasoto lango. Taip vaikas išreiškia savo emocijas, pomėgius, troškimus, pasaulio suvokimą ir dažnai tai, ko negali perteikti žodžiais, tad piešinys yra tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų...
Kahlil Jibran – "Pranašas"
Koranas
Nikos Kazandzakis - „Paskutinis gundymas“
„Paskutinis gundymas“ – tai epas apie Jėzų, jo kelionę ir tapsmą Gelbėtoju; tiksliau – tai pasakojimas apie žmogaus pareigą, nujaučiant pasaulio pabaigą ir siekiant išsigelbėjimo ne tik sau, bet ir žmonijai. Autorius, pasitelkęs biblinį siužetą, sukuria kitokį – tikrovišką ir tragišką – Jėzaus paveikslą ir parodo, jog vienintelis kelias į išsigelbėjimą yra aukojimasis pareigai ir pašaukimui: jei ta pareiga yra Dievas, tai Jėzaus kelias į Dievą toks pat sudėtingas ir kupinas pagundų kaip ir kiekvieno žmogaus.
Кевин Леман - „Воспоминания детства: что они говорят о тебе сегодняшнем“
Книга известного психотерапевта Кевина Лемана посвящена ранним детским воспоминаниям. В психологии существует немало подходов, которые позволяют выявить подлинную сущность человека, направленность его жизни.
Джин Шинода Болен - „ БОГИ В КАЖДОМ МУЖЧИНЕ“
АРХЕТИПЫ, УПРАВЛЯЮЩИЕ ЖИЗНЬЮ МУЖЧИН
о врожденных схемах поведения и восприятия (или архетипах), которые глубоко укоренены в психике и формируют мужчину изнутри. Эти боги представляют собой сильные незримые предрасположенности, влияющие на характер, работу и взаимоотношения человека.
Джин Шинода Болен - „БОГИНИ В КАЖДОЙ ЖЕНЩИНЕ“
НОВАЯ ПСИХОЛОГИЯ ЖЕНЩИНЫ. АРХЕТИПЫ БОГИНЬ
Alfred Adler -“Gyvenimo mokslas“
Alfred Adler - „Žmogaus pažinimas“
Rudolf Dreikurs - “Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams”
Knygoje aprašomi vaikų auklėjimo būdai, rekomenduojama skaitytojui šią knygą, kaip mokomoji priemonė probleminiuose tėvų ir vaikų santykiuose. Pateikiami naudingi pavyzdžiai pagal Adlerio ir Dreikurso metodiką, kuri iliustruojama konkrečiomis gyvenimiškomis situacijomis.
Veslavas Mislivskis (Wiesław Myśliwski) - „Traktatas apie pupelių gliaudymą“
Pas vienišą žmogų užeina paslaptingas vyriškis, norįs nusipirkti pupelių. Bet jos dar neišgliaudytos, tad atvykėlis ir šeimininkas susėda jų lukštenti ir prasideda pasakojimas.
Pagrindinės baimės formos“ aiškiai perteikti asmenybės sutrikimai. Asmenybės sutrikimai- tai asmenybės bruožų, paprastai pirmą kartą pasireiškiančių paauglystėje, išliekančių visą gyvenimą ir sąlygojančių socialinę dezadaptaciją, visuma. Kiekvienas asmenybės sutrikimas pasižymi tam tikra charakteristika, turi klasifikaciją, siptomatiką ir bruožus, kurie yra tokie artimi F. Riemman išskirtiems asmenybės tipams, klasifikuotiems pagal baimę. Baimių atsiradimą autorius siejo su pagrindinėmis kosmoso jėgomis, teigdamas, kad „mes gimstame pasaulyje, kuris paklūsta keturiems galingiems impulsams“.
Žaidimus ir transakcinę analizę plačiajai visuomenei. Anot
autoriaus, Žaidimai yra ritualistinės transakcijos arba
tarpasmeninio elgesio modeliai, kurie gali būti nuoroda į paslėptus
jausmus ar emocijas.
Ketvirtasis Dievo įsakymas reikalauja gerbti ir mylėti tėvus. Jei suprastume, kad tai slaptas grasinimas – gyventume ilgai. Šis įsakymas turėtų galioti visiems. Tas, kas nori jo laikytis, net jei tėvai juo nesirūpino, su juo žiauriai elgėsi ir jį išnaudojo, turės išstumti tikrąsias emocijas. Tačiau kūnas dažnai maištauja prieš tokį sielos luošinimą ir neįveiktas vaikystės traumas ir sunkiai suserga. Savo tiesas autorė pagrindžia remdamasi žymių kūrėjų, tokių kaip V. Woolf, F. Dostojevskio, F. Schillerio, M. Prousto, J. Joyce’o kūriniais ir biografijomis, ji susiedama skausmingas rašytojų patirtis vaikystėje su juos tolesniame gyvenime kankinusiomis problemomis: depresija, anoreksija, vėžiu ar net beprotybe.
Viktor E. Frankl
Šią knygą sudaro dvi
dalys: pirmoji - tai psichologo išgyvenimai fašistinėse
koncentracijos stovyklose, tarsi atsakymas į klausimą, kaip žmogus
gali ištverti tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Antroje dalyje
autorius apžvelgia savo pažiūras į psichoterapiją, tarsi
atsakydamas į klausimą: o kas gi gali žmogui padėti ištverti
kasdienybę? Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi logoterapijos
principai: 1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam
žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo
variklis; ir 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe
atrasti prasmę ar ne.
Romano Spinozos problema centre dvi iškilios asmenybės - Baruchas Spinoza, žmogus pakeitęs istorijos tėkmę, nutiesęs kelią Švietimo amžiui, pirmasis sukritikavęs Bibliją, suformulavęs daug psichoterapijai itin svarbių idėjų ir Alfredas Rozenbergas, pagrindinis nacių ideologas. Nors juos skyrė trys šimtai metų, Rozenbergui ir naciams ramybės nedavė tai, kad, daug iškilių Vokietijos mąstytojų, tarp jų ir Gėtė, gerbė žydą Spinozą. Tai buvo pavadinta Spinozos problema.
Gyvai kurdamas vidinį dviejų vyrų gyvenimą, I. Yalomas tyrinėja plonytę ribą, skiriančią didį protą nuo niekingo pasipūtimo, teisų ateistą nuo žudyti kurstančio bedievio.
Под тенью
Сатурна: Мужские психологические травмы
и их исцеление
В своей книге
юнгианский аналитик Джеймс Холлис
обращается к проблеме психологических
травм мужчин и предлагает способы их
исцеления. Только разрешив свои проблемы,
в частности связанные с воздействием
негативного материнского комплекса,
отсутствием необходимого образца
маскулинности и ритуалов инициации,
современный мужчина сможет почувствовать
себя зрелым человеком, способным доверять
себе и строить доверительные отношения
с окружающими. Книга адресована психологам
и всем, кто проявляет интерес к
аналитической психологии и психологии
межличностных отношений.
В настоящее время его местонахождение неизвестно. Вел затворнический и внесоциальный образ жизни в штате Айова после пробуждения. После этого — исчез.
«Закончив перечислять огромное число аспектов своего духовного пути, она смотрела на меня в ожидании ответа — с надеждой на одобрение, возможно даже на похвалу. Мне не очень-то нравится разбивать надежды красивых молодых девушек, но такая уж моя работа. Я — просветлённый».
Šantaramas
Shantaram Gregory David Roberts
Buvau ginklų prekiautojas, kontrabandininkas, klastotojas. Trijuose žemynuose buvau pančiojamas grandinėmis, mušamas, badomas, marinamas badu. Kariavau. Pakliuvau į pačią ugnį. Ir likau gyvas, o kiti žmonės žuvo. Dauguma jų buvo geresni už mane, tiesiog jų gyvenimą sugniuždė klaidos, suniokojo viena pikta kažkieno neapykantos, meilės ar abejingumo akimirka. O aš juos laidojau, daug užkasiau tokių vyrų, o jų istorijas ir jų gyvenimus sielvartas sulydė su manuoju.
Bet mano istorija prasideda ne nuo jų ir ne nuo mafijos: reikia grįžti į pirmą dieną Bombėjuje. Teko susitepti rankas, nes taip buvo lemta. Man krito sėkminga korta, kai sutikau Karlą Saranen. O nuo tos akimirkos, kai pažvelgiau jai į žalias akis, krito kita korta. Taigi ši istorija prasideda kaip visos – nuo moters, miesto ir trupučio sėkmės.
Norite sužinoti, kas yra Indija? Skaitykite – to neįmanoma pamatyti.
Ragnhild N. Grodal - „Grobuonis“
Psichologinio įtempto siužeto romanas ir kartu - populiarus psichologijos vadovėlis. Ši knyga, tapusi tokiu pat įvykiu Norvegijoje kaip ir "Sofijos pasaulis", išversta į aštuonias kalbas. Nuo pirmos dienos, kai septyniolikmetė Torhilda pradeda repetuoti fortepionu Miurene, sename name netoli Kristiado, ima dėtis keisti dalykai: mistiškai persimaino paveikslas, nežinia iš kur vienas po kito ima rastis akmenukai su runomis, erdviuose prabangaus namo kambariuose skamba vaiduokliškos melodijos. Netrukus įvyksta ir paslaptinga žmogžudystė. Į romano veiksmą nuolat įsiterpia intriguojantis pasakotojas, save vadinantis sielos tyrinėtoju, kad supažindintų su XX amžiaus psichologijos teorijomis ir tyrinėjimo rezultatais.
Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“
„Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą.
Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?
Mario Puzo - „Krikštatėvis“
Mario Puzo - „Sicilietis“
Normanta Liuisas - „Specialistas iš Sicilijos“
Romane pasakojama apie Italijos mafijos ryšius su JAV CŽV. Karo metais rašytojui, kaip kariškiui, buvo prieinama archyvinė medžiaga, kurią jis panaudojo šiai knygai. Nemaža įvykių romane pagrįsti realiais istoriniais faktais.
Čia yra net personažų, veikiančių savo tikromis pavardėmis. Romano centre - Markas Ričardsas. Gyvenimą jis pradėjo kaip Sicilijoje kaip Markas Ričonė. Dar jaunystės metais tapo CŽV marionete, juodžiausių tarptautinio masto nusikaltimų dalyviu.
Lars Gustafsson - „bitininko mirtis“
Tai išėjimo iš gyvenimo istorija, neįprastai apnuogintas žmogaus paveikslas, subtilios gamtos detalės, nebūtos istojos.
Daniel Quinn - „Izmaelis“
Šis romanas originaliai ir daugeliu atveju naujai interpretuoja Kultūros, Istorijos ir Žmonijos likimą.
Knyga nepateikia konkrečių atsakymų į svarbius būties klausimus, bet palieka galimybę susirasti juos pačiam skaitytojui.
Eric-Emmanuel Schmitt -„Oskaras ir ponia Rožė“
Knygą sudaro laiškai, kuriuos dešimtmetis berniukas rašė Dievui. Tuos laiškus atranda Močiutė Rožė, „rožinė dama“, viena iš tų moterų, kurios ateina į ligoninę pabūti su sergančiais vaikais. Juose pasakojama apie dvyliką Oskaro dienų, neįprastų ir poetiškų, kupinų meilės ir neapykantos. Tos dvylika dienų galbūt bus paskutinės, tačiau per jas jis nugyvena visą savo gyvenimą ir suvokia tai, ką anaiptol ne kiekvienam lemta suvokti...
Eric-Emmanuel Schmitt - „Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės”
Trylikmetis Mozė vienišas ir liūdnas. Šilumos jis ieško pas Rojaus gatvės prostitutes. Vaikščiodamas į bakalėjos krautuvę apsipirkti ir šio to nukniaukti, berniukas susidraugauja su jos savininku arabu ponu Ibrahimu, kuris jį vadina Momo. Keistas tas ponas Ibrahimas! Jis valandų valandas nejudėdamas sėdi ant taburetės ir tarsi skaito žmonių mintis. Ponas Ibrahimas visada linksmas ir ramus, nes žino, “kas parašyta jo Korane”, ir iš jo semiasi išminties.
Abu jie gyvena Mėlynojoje gatvėje. Bet išvaizda gali būti apgaulinga: Mėlynoji gatvė visai ne mėlyna. Arabas visai ne arabas. O gyvenimas nebūtinai toks liūdnas ir beviltiškas...
Pagal šią knygą pastatytas filmas.
Eric-Emmanuel Schmitt - „Nojaus sūnus“
Per karą žydų berniukas Jozefas, padedamas gerų žmonių, patenka į pensioną ir mokosi kartu su kitais vaikais. Globojamas tėvo Ponso, draugaudamas su vyresniu už save Rudžiu, jis pamažu suvokia, ką reiškia būti žydu, sužino savo tautos istoriją ir labai susižavi katalikybe. Treji metai, praleisti Geltonojoje Viloje, paženklins visą jo gyvenimą.
Eric-Emmanuel Schmitt - „Milarepa“
Paryžietis Simonas kasnakt sapnuoja tą patį sapną, kuriame regi kalnus, lūšnelę ant uolų, dūlėjančius šunų kaulus. Kavinėje paslaptinga moteris įmena jam šią mįslę: į jį reinkarnavosi Milarepos dėdė Svastika, visą gyvenimą žiauriai nekentęs sūnėno. Norėdamas ištrūkti iš šio ciklo, Simonas privalo šimtą tūkstančių kartų papasakoti tųdviejų vyrų istoriją. Jis ją ir papasakoja, susitapatindamas tai su vienu, tai su kitu, ir galop pasidaro nebeaišku, kur čia sapnas, o kur tikrovė. Ir ar tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo to, kaip mes ją suvokiame?
Paulo Coelho - „Penktasis kalnas“
Visi įvykiai žmogaus gyvenime rikiuojasi taip, kad jis galėtų įgyvendinti, ką jam skyrė likimas. „Kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta tau padeda įgyvendinti šį troškimą. Visiškai tuo tikiu. Tačiau kiekvieno mūsų gyvenime būna laikotarpių, kurių neįstengiame perprasti... Manau aš ne vienas tai patyriau - neišvengiamybė yra palytėjusi kiekvieno šios žemės žmogaus gyvenimą“.
Paulo Coelho - „Veronika ryžtasi mirti“
Po bandymo nusižudyti Veronika stipriai pakenkia savo širdžiai ir dabar bet kurią akimirką gali atsisveikinti su šiuo pasauliu. Niekas nežino, kiek jai liko: mėnuo, savaitė ar tik ši akimirka... Bet tikriausiai savaitė. Net ir seniausi psichiatrinės ligoninės gyventojai susimąsto, žvelgdami į jauną merginą, vėl atradusią gyvenimą, kokia trapi yra egzistencija. Juk jai liko tik savaitė, o laikrodis vis tiksi...
Taip atsidūrusi ant slenksčio tarp čia ir ten mergina atranda begalę nepatirtų dalykų: ji net nesistengdama valdytis trenkia antausį senam vyriškiui, vakarais apsirengusi plonyčiais drabužiais žiūri į žvaigždes, beprotiškai skambina pianinu, masturbuojasi nepažįstamo vaikino akivaizdoje ir net įsimyli...
„Aš jus pažįstu tik savaitę, ir būtų per anksti sakyti: „Aš tave myliu”. Per anksti ir kartu per vėlai, nes man liko tik ši naktis. Bet didžiausia vyro ir moters beprotybė ir yra meilė.”
Paulo Coelho - „Alchemikas“
Romanas-pasaka, pagrįstas rytų išmintimi, tai gyvenimo džiaugsmo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi.
Piemuo Santjagas skaito knygas ir dažnai mąsto apie gyvenimą. Sykį jis susapnavo sapną ir kreipėsi į čigonę, kad ji padėtų išsiaiškinti jo reikšmę. Čigonė paaiškino, kad tai Pasaulio Kalbos sapnas. Jeigu vaikinas šalia Egipto piramidžių kada nors surastų lobį, dešimtąją lobio dalį turėtų atiduoti čigonei už būrimą.
Santjagas leidžiasi ieškoti lobio ir sutinka seną žmogų, kuris pasivadina Salemo karaliumi Melchizedeku, ir moko piemenį gyvenimo išminties: „Tam tikrą akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada jį ima vairuoti likimas“. Senukas aiškina, kad kiekvienas žmogus gali turėti ir gyventi savo Asmeninę Legendą ir kad „Dievas kiekvienam pasaulyje nubrėžė taką“. Pasaulyje pasaulyje yra daug sėkmės ženklų, kurių negalima užmiršti, išėjus ieškoti Laimės Paslapties.
Paulo Coelho - „Piligrimas“
Paulo Coelho - „Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama“
Paulo Coelho - „Demonas ir panelė Prym“
Antoine de Saint-Exupéry - „Mažasis princas“
Ricard Bach - „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“
Tai alegorinis pasakojimas apie kiekviename iš mūsų slypinčią beribės laisvės idėją, apie tobulybės siekį, iššūkį prigimčiai ir tikrojo skrydžio džiaugsmą.
Irvin D. Yalom - „Terapijos dovana“
Tai knyga apie paciento ir terapeuto kelionę, kupina išmintingų ir praktiškų įžvalgų apie tai, kuo naudinga psichoterapija, kaip ji gali pakeisti gyvenimo būdą ir praturtinti psichoterapeuto ir paciento santykius.
Irvin D. Yalom - „Melagis ant kušetės“
Romanas apie psichoterapiją, kuriam geriausiai tiktų „psichoterapinio trilerio“ apibūdinimas. Pagrindinis romano veikėjas – psichoterapeutas Ernestas Lešas, kuris labai myli savo darbą ir yra kupinas noro padėti žmonėms. Likimas jam atsiunčia sunkų profesinį išbandymą: apsimetusi paciente, į jį kreipiasi Kerolaina, kurios tikslas – sužlugdyti Ernesto profesinę karjerą. Kerolaina kupina keršto planų, kadangi jos vyras, kuris yra Ernesto pacientas, panoro skirtis su ja. Kaltininku Kerolaina laiko Ernestą, nes ji mano, jog tai jo patarimai pastūmėjo jos vyrą nuspręsti skirtis.
Irvin D. Yalom - „Kai Nyčė verkė“
Frydrichas Nyčė ir Jozefas Brojeris niekada nebuvo susitikę. Ir, žinoma, psichoterapija atsirado ne iš jų pokalbių. Tačiau pagrindinių veikėjų gyvenimas grįstas faktais, o svarbiausi romano dėmenys: Brojerio dvasinės kančios, Nyčės neviltis, Ana O., Lu Solomė, Froido santykiai su Brojeriu, gimstanti psichoterapija - tikrai buvo 1882 metų istorija.
Irvin D. Yalom - „Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos“
Irvin D. Yalom - „mamytė ir gyvenimo prasmė“
Šešiose novelėse I. Yalomas, remdamasis asmenine ir profesine patirtimi, kalba apie paciento ir psichoterapeuto ryšį, skaitytoją panardina į kvapą gniaužiančias kančios ir gijimo istorijas. Po autoriaus sapnus ir mintis klaidžioja Paula, „mirties kurtizanė“, Mirna, vogčia nugirdusi konfidencialias psichoterapeuto pastabas, Magnolija, į kurios erdvų skreitą Yalomas trokšta išlieti savo rūpesčius, mama - irzli, valdinga, slegianti sūnų savo meile ir nepritarimu...
Irvin D. Yalom - „Gydymas Šopenhaueriu“
Psichoterapeutas Julius sužino nepagydomai sergąs. Artėjančios mirties akivaizdoje jis prisimena didžiausią savo praktikos nesėkmę – Filipą Sleitą, kuriam kadaise nepadėjo išsivaduoti iš seksualinės manijos. Vėl susitikęs su buvusiu pacientu, Julius sužino jį tapus didžiojo XIX a. filosofo A. Šopenhauerio sekėju.
Intriguojančio siužeto romane įtaigiai atkuriama psichoterapijos grupės erdvė, gilinamasi į egzistencines mirties, vienatvės, laisvės, prasmės temas, atskleidžiama psichoterapijos ir filosofijos sąveika.
Mojdeh Bayat, Mohammad Ali Jamnia - „Sufijų šalies pasakojimai“
Šioje knygoje rasite legendomis tapusius pasakojimus apie didžiuosius sufijų mokytojus, taip pat jų pačių sukurtas pamokančias istorijas. Greta yra pateikiamos biografijos, mokslininkų surinkti ir apibendrinti duomenys bei komentarai apie šių dvasinių vadovų gyvenimą. Skaitytojas ne tik susipažins su šventais tapusių mokytojų biografijomis, bet gaus įstabių dvasinių pamokų ir galimybę pakylėti savo dvasią.
Kai gimstame, Dievas mumyse uždega Saulę, tokią skaisčią ir akinamą, kad išsigandę to švytėjimo užsimerkiame ir gyvename šaltoje, niūrioje tamsoje. Tačiau prisiminimai apie šviesą, kartais vos rusenantys, kartais be galo aiškūs, vieną dieną pastūmėja mus į kelią, kurį nuėję atskleidžiame tikrąją savo prigimtį ir susijungiame su Juo – Dievu, Viešpačiu, Mylimuoju...
Kiekvienas kelią pasirenka savaip. Tūkstantį metų gyvuojanti mistinė islamo tradicija, kuri vadinama sufizmu, į Dievą veda per meilę. O dieviškoji meilė gimsta tada, kai numaldoma žemiškoji, lydima troškimų ir aistrų. Tada atsiveria paslaptys, nepasiekiamos paprastam mąstymui, o dvasia panyra į gelmes, kurių egzistavimą sunku net numanyti.
V. Haufas - „Pasakos“
Yves Dalpe - „Neištikimybė nėra banali“
… „Mano tikslas – ištirti sudėtingą neištikimybės pasaulį, o ne badyti pirštu į žmones, į kuriuos žiūrima kaip į nusikaltusius moralei. Vis dėlto apie neištikimybę aš noriu kalbėti ne atlaidžiai, o remdamasis savo profesine patirtimi, kiek įmanoma objektyviau. Svarbiausias šios knygos uždavinys – suteikti žinių žmonėms, išgyvenantiems santuokos krizę dėl neištikimybės, ir pagalbą teikiantiems santykių specialistams. Tam tikromis sąlygomis iš tokios krizės daug ko galima pasimokyti ir ją įveikti. Siūlau pasigilinti į tai visiems kartu“ – sako įžangoje Yves Dalpe“.
Ellen Notbohm - „Kiekvienas autistiškas vaikas norėtų, kad jūs žinotumėte dešimt dalykų“
Autizmui pastaraisiais metais visuomenė skiria vis daugiau dėmesio; šis reiškinys vis plačiau nagrinėjamas, nes su autistais susiduriame vis dažniau. Todėl tiek tiems, kurių šeimoje auga autistas, tiek tiems, kurie turi jį mokyti ar su juo dirbti, gali būti pravartus vadovas po pasaulį, regimą tokio žmogaus akimis.
Pati būdama vaiko autisto mama, autorė paprastai ir aiškiai šioje knygoje pasakoja apie dalykus, kuriuos turėtų žinoti kiekviena tokį vaiką auginanti šeima. Žinoti, ką jam sakyti vienomis ar kitomis aplinkybėmis, ką daryti ir ko jokiu būdu nedaryti. „Vaikas autistas pasaulį mato kitaip. O mūsų uždavinys – pripažinti ir įvertinti kitokį jo mąstymo ir pasaulio pažinimo būdą. Todėl turime „įgarsinti“ jo mintis ir jausmus, net jeigu jis pats nekalba žodžiais. Jei to nepadarysime, mūsų vaiko autizmas reikšis praleistomis galimybėmis, neatrastomis dovanomis. Todėl reikia veikti“, – sako Ellen Notbohm.
Šią glaustą ir informatyvią knygą turėtų perskaityti kiekvienas tėvas, mokytojas, socialinis darbuotojas, psichoterapeutas ir gydytojas. Humoro ir atjautos kupina knyga apibrėžia dešimt svarbiausių dalykų, apibūdinančių autistiškų vaikų protus ir širdis. Asmeninė Ellen, kaip mamos, žurnalo apie autizmą skilties redaktorės ir daugelio tėvams skirtų žurnalų bendradarbės, patirtis bus naudinga visiems, kurie bendrauja su autizmo spektro sutrikimų varginamais vaikais.
Joe-Ann Benoit Graziella Pettinati - „Nupiešk man avį. Iššifruokite vaiko piešiniuose slypinčią informaciją“
Nuo pat mažų dienų vaikai piešia, ar tai būtų paprastos keverzonės, ar sudėtingesni paveikslėliai ant popieriaus, smėlio, rasoto lango. Taip vaikas išreiškia savo emocijas, pomėgius, troškimus, pasaulio suvokimą ir dažnai tai, ko negali perteikti žodžiais, tad piešinys yra tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų...
Kahlil Jibran – "Pranašas"
Koranas
Nikos Kazandzakis - „Paskutinis gundymas“
„Paskutinis gundymas“ – tai epas apie Jėzų, jo kelionę ir tapsmą Gelbėtoju; tiksliau – tai pasakojimas apie žmogaus pareigą, nujaučiant pasaulio pabaigą ir siekiant išsigelbėjimo ne tik sau, bet ir žmonijai. Autorius, pasitelkęs biblinį siužetą, sukuria kitokį – tikrovišką ir tragišką – Jėzaus paveikslą ir parodo, jog vienintelis kelias į išsigelbėjimą yra aukojimasis pareigai ir pašaukimui: jei ta pareiga yra Dievas, tai Jėzaus kelias į Dievą toks pat sudėtingas ir kupinas pagundų kaip ir kiekvieno žmogaus.
Кевин Леман - „Воспоминания детства: что они говорят о тебе сегодняшнем“
Книга известного психотерапевта Кевина Лемана посвящена ранним детским воспоминаниям. В психологии существует немало подходов, которые позволяют выявить подлинную сущность человека, направленность его жизни.
Джин Шинода Болен - „ БОГИ В КАЖДОМ МУЖЧИНЕ“
АРХЕТИПЫ, УПРАВЛЯЮЩИЕ ЖИЗНЬЮ МУЖЧИН
о врожденных схемах поведения и восприятия (или архетипах), которые глубоко укоренены в психике и формируют мужчину изнутри. Эти боги представляют собой сильные незримые предрасположенности, влияющие на характер, работу и взаимоотношения человека.
Джин Шинода Болен - „БОГИНИ В КАЖДОЙ ЖЕНЩИНЕ“
НОВАЯ ПСИХОЛОГИЯ ЖЕНЩИНЫ. АРХЕТИПЫ БОГИНЬ
Alfred Adler -“Gyvenimo mokslas“
Alfred Adler - „Žmogaus pažinimas“
Rudolf Dreikurs - “Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams”
Knygoje aprašomi vaikų auklėjimo būdai, rekomenduojama skaitytojui šią knygą, kaip mokomoji priemonė probleminiuose tėvų ir vaikų santykiuose. Pateikiami naudingi pavyzdžiai pagal Adlerio ir Dreikurso metodiką, kuri iliustruojama konkrečiomis gyvenimiškomis situacijomis.
Veslavas Mislivskis (Wiesław Myśliwski) - „Traktatas apie pupelių gliaudymą“
Pas vienišą žmogų užeina paslaptingas vyriškis, norįs nusipirkti pupelių. Bet jos dar neišgliaudytos, tad atvykėlis ir šeimininkas susėda jų lukštenti ir prasideda pasakojimas.
Fritz Riemann - "Pagrindinės baimės formos"
Pagrindinės baimės formos“ aiškiai perteikti asmenybės sutrikimai. Asmenybės sutrikimai- tai asmenybės bruožų, paprastai pirmą kartą pasireiškiančių paauglystėje, išliekančių visą gyvenimą ir sąlygojančių socialinę dezadaptaciją, visuma. Kiekvienas asmenybės sutrikimas pasižymi tam tikra charakteristika, turi klasifikaciją, siptomatiką ir bruožus, kurie yra tokie artimi F. Riemman išskirtiems asmenybės tipams, klasifikuotiems pagal baimę. Baimių atsiradimą autorius siejo su pagrindinėmis kosmoso jėgomis, teigdamas, kad „mes gimstame pasaulyje, kuris paklūsta keturiems galingiems impulsams“.
Eric
Berne - "Žaidimai,
kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija"
Alice Miller - „Kūno maištas“
Ketvirtasis Dievo įsakymas reikalauja gerbti ir mylėti tėvus. Jei suprastume, kad tai slaptas grasinimas – gyventume ilgai. Šis įsakymas turėtų galioti visiems. Tas, kas nori jo laikytis, net jei tėvai juo nesirūpino, su juo žiauriai elgėsi ir jį išnaudojo, turės išstumti tikrąsias emocijas. Tačiau kūnas dažnai maištauja prieš tokį sielos luošinimą ir neįveiktas vaikystės traumas ir sunkiai suserga. Savo tiesas autorė pagrindžia remdamasi žymių kūrėjų, tokių kaip V. Woolf, F. Dostojevskio, F. Schillerio, M. Prousto, J. Joyce’o kūriniais ir biografijomis, ji susiedama skausmingas rašytojų patirtis vaikystėje su juos tolesniame gyvenime kankinusiomis problemomis: depresija, anoreksija, vėžiu ar net beprotybe.
Viktor E. Frankl
Šią knygą sudaro dvi
dalys: pirmoji - tai psichologo išgyvenimai fašistinėse
koncentracijos stovyklose, tarsi atsakymas į klausimą, kaip žmogus
gali ištverti tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Antroje dalyje
autorius apžvelgia savo pažiūras į psichoterapiją, tarsi
atsakydamas į klausimą: o kas gi gali žmogui padėti ištverti
kasdienybę? Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi logoterapijos
principai: 1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam
žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo
variklis; ir 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe
atrasti prasmę ar ne.Irvin D. Yalom
Romano Spinozos problema centre dvi iškilios asmenybės - Baruchas Spinoza, žmogus pakeitęs istorijos tėkmę, nutiesęs kelią Švietimo amžiui, pirmasis sukritikavęs Bibliją, suformulavęs daug psichoterapijai itin svarbių idėjų ir Alfredas Rozenbergas, pagrindinis nacių ideologas. Nors juos skyrė trys šimtai metų, Rozenbergui ir naciams ramybės nedavė tai, kad, daug iškilių Vokietijos mąstytojų, tarp jų ir Gėtė, gerbė žydą Spinozą. Tai buvo pavadinta Spinozos problema.
Gyvai kurdamas vidinį dviejų vyrų gyvenimą, I. Yalomas tyrinėja plonytę ribą, skiriančią didį protą nuo niekingo pasipūtimo, teisų ateistą nuo žudyti kurstančio bedievio.
Д. Холлис (Khollis D.)
Под тенью
Сатурна: Мужские психологические травмы
и их исцеление
В своей книге
юнгианский аналитик Джеймс Холлис
обращается к проблеме психологических
травм мужчин и предлагает способы их
исцеления. Только разрешив свои проблемы,
в частности связанные с воздействием
негативного материнского комплекса,
отсутствием необходимого образца
маскулинности и ритуалов инициации,
современный мужчина сможет почувствовать
себя зрелым человеком, способным доверять
себе и строить доверительные отношения
с окружающими. Книга адресована психологам
и всем, кто проявляет интерес к
аналитической психологии и психологии
межличностных отношений.Джед МакКена - Духовное просветление-прескверная штука
Джед МакКена (Jed McKenna) — практически никому неизвестный американский мастер. Вне традиций, вне учений (хотя очень уважает дзен).
В настоящее время его местонахождение неизвестно. Вел затворнический и внесоциальный образ жизни в штате Айова после пробуждения. После этого — исчез.
«Закончив перечислять огромное число аспектов своего духовного пути, она смотрела на меня в ожидании ответа — с надеждой на одобрение, возможно даже на похвалу. Мне не очень-то нравится разбивать надежды красивых молодых девушек, но такая уж моя работа. Я — просветлённый».
2012 m. liepos 1 d., sekmadienis
Apie Vaikų eiliškumą šeimoje
Visi mes kilę iš šeimos
Ar kada nors jums kilo klausimas, kodėl, nors esame iš vienos šeimos, mes tokie skirtingi. Kodėl gi mūsų vaikai, nors auklėjame juos, rodos, vienodai, į tą patį dalyką reaguoja skirtingai, renkasi skirtingas profesijas, gyvenimo būdą, draugus. Rodos, išvaizda tokie panašūs, užaugę toje pačioje aplinkoje, dažnai lankome tas pačias mokyklas, mus prižiūri tie patys seneliai, klausomės tų pačių pasakų vakarais, girdime tuos pačius tėvų pamokymus. Ar tą skirtingumą nulemia vien genai, kuriuos vėlgi mes paveldime iš tų pačių “donorų“? Psichologai vartoja sąvoką žvaigždynas - šeimos žvaigždynas, jos narių išsidėstymas, kuriam didelę įtaką turi vaikų eiliškumas.
Jei šeimoje vaikų yra daugiau, jie konkuruoja dėl tėvų meiles, dėmesio ar pripažinimo. Vaikai ieško būdų būti pranašesni už savo brolius ar seseris. Natūraliai jie renkasi laisvas, neužimtas vietas. “Aš geriau už tave šoku, piešiu ar dainuoju”, - neretai galime išgirsti vaikų pokalbiuose. Kartais patys tėvai paskatina vaikų tarpusavio konkurenciją išskirdami vieno ar kito vaiko gabumus, sugebėjimus pateikdami kaip privalumą, pranašumą, lygindami vaikus vienus su kitais. Tad kaip gi pasireiškia vaikų eiliškumas šeimoje?
Pirmagimis
Pirmagimis atėjęs į šeimą tampa savotišku karaliumi, jis lepinamas išskirtiniu, tik jam vienam rodomu dėmesiu. Nejausdamas konkurencijos vaikas mokosi sutarti su jį supančia aplinka, suaugusiais žmonėmis. Aplinkiniai labai jaudinasi dėl mažiausio riksmo, šypsenos ar naujo išmokto žodžio. Pirmagimiai panašūs į karaliukus, valdančius suaugusiuosius. Dar juos galima palyginti su pionieriais, jie neturi brolių ar seserų, kuriuos galima kopijuoti. Jie lyg ledlaužiai, gyvenimo pradžioje bandydami ir klysdami stumiasi į priekį. Dažnai tėvams pirmagimiai yra didelis išbandymas, juk jie, neturintys tėvystės patirties, susiduria su naujovėmis.
Tokie vaikai, iš pradžių gavę daug dėmesio, vėliau sunkiai jo atsisako, nenoriai užleidžia išskirtines, karaliaus pozicijas. Šeimoje atsiradus broliui ar sesutei, pirmagimis tarsi nukarūnuojamas. Tai vienas sunkiausių išgyvenimų, ypač jei tėvai neparuošia tam pirmagimio, nepaaiškina jam, kad į šeimą ateina dar vienas vaikas, su kuriuo teks dalintis tėvų dėmesiu. Vyresniajam brolis ar sesuo yra tarsi priešas, atėmęs tėvų meilę. Tuo metu neretai pasikeičia pirmagimio elgesys, jis gali pasidaryti agresyvus, neklausyti, smurtauti, priešgyniauti. Netinkamu elgesiu vaikas bando susigrąžinti karūną.
Jei tėvai tinkamai paruošia vyresnėlius, jie maždaug nuo ketverių metų sugeba pasirinkti pranašesnio prieš jaunylius vaidmenį - juk jie moka vaikščioti, kalbėti, patys apsirengia, savarankiškai valgo, eina į darželį ar mokyklą. Taip savo nepriklausomybės dėka įgyja pranašumą. Padėdamas prižiūrėti jaunėlius, vyresnysis gauna tėvų dėmesį bei palaikymą. Neretai iš pirmagimių tėvai tikisi atsakingesnio, brandesnio elgesio ir mąstymo, juk esi didesnis, protingesnis, sako tėvai, taip paskatindami vyresnėlį užimti viršesnę poziciją. Pirmagimiai dažnai greičiau suauga, subręsta, geriau mokosi (taip gaudami tėvų pagyrimus ir dėmesį). Pirmagimiams būdingas aplinkinių kontroliavimas, perdėtas atsakomybės už kitus jausmas. Daugelis vyriausių vaikų anksti išmoksta pasitikėjimo savimi, būti lyderiais ir vadovauti. Neretai jie tampa gerais vadovais. Vyresnėliai renkasi profesijas, reikalaujančias tikslumo, atsakomybės - buhalteriją, farmaciją, programavimą ar lėktuvo pilotavimą.
Vienturčiai
Vieninteliai, kaip ir pirmagimiai, dažnai atsiranda dėmesio centre. Daugelis vienturčių daug laiko praleidžia vieni arba su tėvais, suaugusiųjų kompanijose. Dažnas išskirtinis vienturčio bruožas - sugebėjimas būti vienam, jis randa kuo užsiimti ir be žmonių. Vaikas greitai išmoksta gerai sutarti su suaugusiais, juos kontroliuoti ar netgi jais manipuliuoti. Vienturčiams dažnai sunku sutarti su kitais vaikais. Savo aplinkoje daugiausia susidurdamas su suaugusiais, jis stengiasi būti panašus į juos, greičiau suaugti, tapti lygiavertis ar netgi aplenkti. Vienturčiui sunkiau yra spręsti konfliktines situacijas, mat jis nėra patyręs didesnės trinties kaip vaikai, užaugę su broliais ar seserimis. Jei vienturtis nelanko vaikų darželio, vėliau jam labai sunku pritapti mokykloje ir paklusti taisyklėms.
Toks vaikas gali būti labai kūrybingas ir dažnai elgiasi labai brandžiai. Vaikai, augę vieni, dažnai siekia karjeros, vadovo pareigų, politikos postų ar kuria savo verslus.
Antrieji
Antras vaikas jau neturės tiek dėmesio, kokį kadaise gavo pirmagimis. Tėvai, įgiję patirties, jau taip audringai nebereaguoja į kiekvieną vaiko verksmą, šypsnį, pasiekimą. Antrasis neretai stengiasi neatsilikti ar net pralenkti pirmagimį mokydamasis ar sportuodamas, skaitydamas knygas ar peštynėse, ar gindamas už save silpnesnius. Dažnai antrasis vaikas elgiasi visiškai priešingai nei vyresnis, taip siekdamas pranašumo. Renkasi visai kitus žaidimus, draugus, pomėgius, taip pabrėždamas savo išskirtinumą, pranašumą prieš pirmagimį. Antrieji nemėgsta būti valdomi ar kontroliuojami. Antri vaikai geba sutarti su aplinkiniais, yra paslaugūs.
Vidurinieji
Jei antrasis tampa viduriniuoju, jis tarsi įspraudžiamas tarp dviejų konkurentų. Ką tik buvus mažiausiuoju, tampama vyresniu jaunesniam už jį. Dažna pasitaikanti situacija - pirmagimis sudaro sąjungą su trečiuoju prieš vidurinįjį vaiką, siekdamas tėvų dėmesio. Vidurinieji išmoksta nereikalauti didelio dėmesio, jie tarsi matomi, bet negirdimi. Sunku charakterizuoti vidurinįjį vaiką, jie gali būti labai prieštaringi, nenuspėjami savo sprendimais, ieškodami sau naudos, būti lipšnūs ir paklusnūs, o kartais gali elgtis visiškai atvirkščiai. Neturėdami tvirtų pozicijų, kurias dalijasi pirmagimis ir jauniausias, antrieji tampa gerais diplomatais, “pilkaisiais kardinolais”. Tai kompromisų ir nuolaidų meistrai.
Daugelis viduriniųjų vertina sąžiningumą, nepakenčia, kai su jais elgiamasi neteisingai. Jie diplomatiški, nuolankūs, geri oratoriai, paslaugūs darbuotojai, sugebantys problemas spręsti visapusiškai. Renkasi advokato, derybininko, vadybininko, psichologo profesijas.
Jaunėliai
Jaunėliai auga apsupti už juos vyresnių, labiau patyrusių artimųjų draugijoje. Jiems, skirtingai nei vyresniems, daug ko nereikia daryti patiems, nes dažnai atsiranda išmanesnių, pasirengusių už juos atlikti darbus. Vyresnėliai aprengs, pamaitins, padės paruošti pamokas, apgins. Taip mažyliai įgauna nemažą pranašumą ir kartu sulaukia daug dėmesio. Štai kas nešioja didesnės šeimos karūną - pagrandukai, karalaičiai ir princesės. Jie lengviau, greičiau mokosi, pradeda šnekėti, tvarkytis su jį supančiais daiktais ar meistriškai manipuliuoti vyresniais, kad gautų, ko nori. Dažnai jaunėliai yra šeimos linksmintojai, visų mylimi žavūs angelėliai. Kartais jauniausias šeimoje gyvenime taip ir lieka jauniausiu, jam sunku aplenkti vyresnius, kurie į jaunėlį žiūri kaip į trečią brolį Joną, kuris, jų suvokimu, nesugebės jų nukonkuruoti, tačiau iš pasakos mes žinome, kuo visa tai baigiasi. Deja, vyresnėliai, teks jus nuvilti, - taip dažnai būna ir gyvenime.
Jei pirmagimių stiprioji pusė - atsakomybė, antrųjų - individualizmas, viduriniųjų - diplomatiškumas, tai pagrandukai jaunėliai geba pasaulį pavergti jausmais, kad pasiektų savo tikslų. Jaunėliai gyvenime stengiasi gauti daugiau dėmesio, tai kompanijų sielos, artistai. Jie renkasi profesijas, susijusias su grožiu, emocijomis.
Žinoma, charakterio formavimuisi turi įtakos daugiau veiksnių, ne tik eiliškumas šeimoje, bet ir lytis, brolių ir seserų skaičius šeimoje. Juk jei esi vienintelė mergaitė tarp šešių brolių, tai atsispindės ir šeimos žvaigždyne. Be to, asmenybės formavimui labai svarbios ir šeimos vertybės.
Parengė
Virginijus VARKALIS
2012 m. sausio 26 d. Dienraštis "Kupiškėnų mintys"
Užsisakykite:
Komentarai (Atom)